„Mums reikia stipraus vaizduotės judėjimo, kuriame dalyvautų ne tik keli ekspertai, bet ir visos suinteresuotos šalys, įskaitant paprastus piliečius…. Tik tie, kurie tokiu būdu iš anksto sugalvoja ateitį, gali tikėtis ją veiksmingai paveikti” (Jungk, 1988).
Ateities dirbtuvės – tai veiksmingas dalyvaujamųjų tyrimų metodas ir modelis, kuriuo remiama žmonių ir tyrėjų įtrauktis, lygybė ir įgalinimas. Jį XX a. septintajame dešimtmetyje sukūrė Robertas Jungkas ir Norbertas Mullertas, siekdami paremti bendruomenės demokratinį dialogą. Pirminė Jungko ir Mullerto motyvacija sukurti šį metodą sutapo su ENHANCE tikslais. Jų bendras tikslas buvo praturtinti demokratiją ir skatinti bendruomenės interesų atgaivinimą, siekiant padėti žmonėms plėtoti idėjas ir projektus geresnei visuomenei (Jungk & Muller, 1987). Jungkas užtikrino būsimų seminarų tęstinumą savo nuolatiniu darbu kaip vienas pirmųjų futurologų.
Jungko požiūris į piliečių dalyvavimo kuriant alternatyvią ateitį rėmimą buvo suskirstytas į keturis etapus: pasirengimą, kritiką, fantaziją ir įgyvendinimą. Jis manė, kad autentiškas arba demokratinis dalyvavimas geriausiai gali vykti tada, kai tarpininkas paruošia pagrindą, kad grupė galėtų visapusiškai išnagrinėti savo problemą iš įvairių perspektyvų, ir tik tada pradėti bendrai kurti geresnę alternatyvią ateitį. Jungko modelis taip pat sukūrė erdvę, kurioje grupė galėjo pasinaudoti savo idealia ateitimi ir panaudoti savo energiją pokyčiams savo bendruomenėse įgyvendinti.
Robertas Jungkas išsamiai papasakojo, kodėl jis sutelkė dėmesį į ateitį ir kodėl sukūrė ateities seminarą, kuris šiandien yra toks pat aktualus kaip ir prieš 50 metų.
„Pirmiausia turėčiau paaiškinti, kaip susidomėjau šios demokratinės institucijos – ateities dirbtuvių – įkūrimu. Buvau Hitlerio režimo auka, 33-iaisiais išvykau iš Vokietijos. Dėl holokausto jaučiausi bejėgis, nors apie jį sužinojau vienas pirmųjų. Karo metu gyvendamas kaip pabėgėlis Šveicarijoje, bandžiau įtikinti užsienio korespondentus rašyti apie tai, bet jie netikėjo manimi, kad žmonės buvo žudomi tūkstančiais – tuo metu nežinojau, kad tai milijonai, – manė, kad tai propagandinis melas. Tai man suteikė bejėgiškumo jausmą. Nuo to laiko ieškau būdų, kaip žmonės galėtų kovoti ir daryti įtaką įvykių eigai, Ateities dirbtuvės yra toks būdas. Ji padeda žmonėms kurti kūrybines idėjas ir projektus, skirtus geresnei visuomenei. Juk bandymas kažkam pasipriešinti yra tik dalis istorijos. Labai svarbu, kad žmonės žinotų, už ką jie kovoja, o ne tik prieš ką jie kovoja” ( Jungk ir Mullert, 1986, p5).